peprice (Flickr) nuotrauka

Kaip tariau, taip ir padariau – per vakar vakarą ir dalį šios dienos sukurpiau pirmą eksperimentinį nežinau.lt tinklalaidės epizodą. Puikiai suprantu, kad neturėdamas jokių žinių ir patirties kuriant „podcastus“, nieko gero nepadariau. Bet bus įdomu sužinoti jūsų nuomonę, todėl rašykite.

Laidoje yra paskelbtas konkursas, kurio atsakymus jums reikėtų rašyti šio įrašo komentaruose. Į prizus pretenduoja tik per parą nuo paskelbimo parašyti atsakymai. Nepamirškite palikti adreso kontaktams – gal kaip tik jūs laimėsite?

Pačią laidą nėra sudėtinga paruošti, tačiau man kilo keblumų ją paruošiant internetui. Pasinaudojau įskiepiu laidų įterpimui ir prenumeratos kūrimui, bet nesu tikras, ar viskas gerai veiks. Buvau sukūręs „enhanced“ formato AAC failą, bet nesugebėjau rasti būdo įterpti tokį į tinklaraštį. AAC formatas leidžia naudoti skirsnius, įdėti paveikslėlius ir nuorodas į resursus, apie kuriuos laidoje kalbama. Dabar gi teko perkoduoti į MP3, kur liko tik garsas. Šiek tiek trikdo ir tai, kad laidos failas yra beveik 20 MB dydžio. Jei daug žmonių klausys, man neužteks serverio srauto…

Jei kartais sumanyčiau tęsti, tai galite užsiprenumeruoti laidos RSS.

O štai ir pati laida. Malonaus klausymo!

Jei įdomu, tai viskas padaryta su GarageBand, Skype, WireTap Studio ir iTunes.

Net keturiasdešimt metų žygio!

Bet juk ir Mozė tiek klaidžiojo, kol atsikratė balasto…

Šiandien sužinojau, kad Radiocentro tinklelyje rytmetinės trečiadienio laidos „Džiugo failai“ nebeliko. Gali būti, kad ji buvo kiek per techniška omletą kramsnojantiems ar jau automobilio variklį šildantiems mūsų šalies žmonėms. Radiocentras yra pramoginė radijo stotis – aš ir taip jiems labai dėkingas, kad 19 mėnesių (70+ laidų!) iškentėjo mane po savo stogu. Labai dėkingas prodiuseriui Ernestui, laidos vedėjui Vyteniui ir retkarčiais jį pavadavusiam Sauliui – tai buvo tikrai smagūs trečiadieniai, tegu ir ne visada po gerai išmiegotos nakties.

Tačiau aš vis dėlto manau, kad pažintinė-pramoginė technologijų laida yra geras ir vertas gyventi dalykas. Kadangi jau tiek metų esu internete, natūraliausia būtų laidą paversti tinklalaide (podcast – transliuojamu garso įrašu). Bus proga prisiminti radijo laidų vedėjo įgūdžius, tegu ir netiesioginiame eteryje.

Daug neatidėliodamas bandomąją („pilotinę“) laidelę pabandysiu sukurpti kuo greičiau – šį savaitgalį. Idėjų turiu daug, labai daug, bet kol kas jų neišduosiu. Jei viskas gerai pavyks, gal susitarsiu su kuria nors radijo stotimi dėl retransliacijos eteryje. Viską spręsite jūs…

Tiesa, laida kol kas neturi pavadinimo. „Džiugo failais“ jos vadinti nenorėčiau, nes ne aš pavadinimą sugalvojau ir šiaip ji nėra RC laidų tęsinys. Darbinis pavadinimas yra „ITnaktis“ (tariama „aitinaktis“ kaip „labanaktis“), nes ketinu ją įrašinėti naktimis (namuose kitu metu tylos nebūna). Bet gal jūs pasiūlytumėte geresnį?

Pradinis numatomas formatas: 20-25 min. Naujienų apžvalga, interviu/diskusija, laidos tema (konkreti problema, produkto apžvalga ar dar kas), konkursas/žaidimas/šou. Scenarijų dar rašau, todėl konkretumo trūksta. Beje, jei jau pradėsiu jas daryti, tai laidų turinys visiškai priklausys nuo klausytojų pageidavimų, todėl nesikuklinkite siūlyti idėjas.

Vakar Twitter pagaliau išleido ilgai lauktą programą iPad kompiuteriams. Nors maniau, kad tai bus šiek tiek padailintas Tweetie/Twitter atitikmuo, iš tiesų tai yra visiškai naujas produktas, puikiai išnaudojantis keturis kartus didesnį ekrano plotą.

Ta proga susiginčijom su Karoliu Twitter sraute, ar pakanka parašyti vieną programą bet kokio formato įrenginiams, ar vis dėlto kiekvienam reikia ją pritaikyti. Ką gi, Twitter yra puikiausias pavyzdys.

Santykinai mažuose telefonų ekranuose paprastai telpa tik Twitter žinučių srautas. Jei nori pažiūrėti informaciją apie autorių, atlikti kokius veiksmus ar peržiūrėti turinį, į kurį veda įdėtos nuorodos, žinučių srauto vaizdą pakeičia atitinkamas kitas ekranas. Mažame ekrane tai yra pats geriausias sprendimas, tačiau didelį galima išnaudoti daug geriau.

Pavyzdžiui, iki šiol iPad naudojausi iš esmės iš telefono adaptuota programa Twitterrific. Ji stengiasi išnaudoti didesnį planšetės ekraną, tačiau daro tai standartiškai – įdėdama šone paskyros meniu:

Neblogas, variantas, tačiau neūkiškas. Žinutės ekrane yra labai didelės, nors tokios nebūtinai turi būti, o tuščias plotas šalia gali irgi atlikti kokią naudingą funkciją.

Nauja Twitter versija didesnį ekraną išnaudoja ekonomiškiau:

Čia šalia žinučių srauto ir paskyros meniu, paversto piktogramomis, užtenka vietos peržiūrėti ir tinklalapius ar nuotraukas, į kurias veda nuorodos žinutėse. Jei matomo vaizdo yra negana, pakanka jį pirštu stumtelėti link centro:

Informacija sudėliota sluoksniais: niekada nepasimesi. Negana to, kaip rašo patys Twitter žmonės, gali toliau skaityti žinutes, kol kraunasi videoklipas ar skaityti straipsnį, viena akimi stebėdamas pokalbį žinučių sraute. O ir nuorodų turinį daug greičiau galima peržiūrėti, kai nereikia šokinėti iš vieno ekrano į kitą…

Peršasi išvada, kad ne tik OS, bet ir ekranas diktuoja programos funkcionalumą. Tai, ką gali padaryti 10 colių ekrane, nepadarysi 2,25 colio (X-10 Mini) ekranėlyje. Procesoriui ir OS galios pakaks, bet sąsaja turi būti visiškai kitokia. Ne veltui kiekvienas išmaniųjų telefonų gamintojas kuria specialias sąsajas savo telefonams – netgi atskiriems jų modeliams.

Tokios išvados priėjo ir Engadget, apžiūrėję naująjį Samsung Galaxy Tab. Nepaisant to, kad Android programos nėra priklausomos nuo konkrečios ekrano raiškos, ekrano dydis turi savo reikalavimų. Samsung teko kurti specialią sąsają, kalendoriaus, el. pašto programas, grotuvą bei e-knygų skaityklę. Tą patį teks daryti visiems planšečių gamintojams, nebent jie susitars dėl vieningo ekrano formato ir jo raiškos. Bet ir tuo atveju, Android Market teks skelti į dvi dalis: telefoninę ir planšetinę, antraip bus keblu rasti planšetei tinkamas programas.

Programų kūrėjams gi teks nelengvas pasirinkimas: ignoruoti „neformato“ įrenginius ar kurti vienam produktui kelias sąsajas (sakyčiau, tris – mini, normalią ir „tablet“). Pirmas atvejis yra neprogresyvus, antras – labai brangus dėl laiko sąnaudų. Žiūrėdamas, kaip „keliasi“ iPhone programos į iPad, matau, kad tai trunka ištisus mėnesius. Netgi komercinių programų kūrėjai nespėja – ką jau kalbėti apie nemokamas.

Na, bet matysim. Gali būti, kad ilgainiui nusistovės keli standartai. Šiai dienai tai būtų „normalus“ telefoninis 3-4 colių, 7 colių planšetės „užrašų knygelės“ ir 10 colių „planšetės-sąsiuvinio“. Jei norėsime sukurti universalią programą su optimalia sąsaja kiekvienam įrenginiui, turėsime kurti po tris sąsajas kiekvienam produktui ir paslėpti nereikalingas arba išskaidyti produktą į tris versijas (SD, HD, XD…). Sukompiliuoti kodą „visiems atvejams“ tikrai nepakaks, nes programos gerumas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip sėkmingai ji išnaudoja techninės įrangos teikiamas galimybes.

Programoje – 8 teminiai užsiėmimai apie tai, kas yra santuokos Sakramentas ir ką mes prisiekiame? Apie tai, kas mūsų santuoką stiprins, o kas griaus? Apie tai, kaip geriau suprasti kitą, visiškai kitokį? Apie santuokos krizes ir konstruktyvius konfliktų sprendimo būdus, būsimus mūsų vaikus ir šeimos misiją šiame pasaulyje.

Skirtingai nuo paskaitų, sužadėtiniai gaus daug praktinių užduočių, kurios padės jiems geriau pažinti save ir vienas kitą.

Užsiėmimai vyks vieną kartą per savaitę. Užsiėmimo trukmė – 2 val.

Dalyviams bus išduotas pažymėjimas apie dalyvavimą šiuose kursuose.

Registruojame tel.: 8670 97113, arba 2461772.

Daugiau informacijos: www.spcentras.puslapiai.lt

Bernardinai.lt

Vakar nuo aštuntos vakaro tiesiogiai žiūrėjau Apple renginio transliaciją. Tai pirmas kartas, kai Steve Jobs kalba buvo rodoma tiesiogiai – anksčiau tekdavo tenkintis „gyvais“ tinklaraščio įrašais ir vaizdo įrašu po kelių dienų. Kai kas manė, kad transliacija – tai išbandymas naujajam Apple duomenų centrui Šiaurės Karolinoje, tačiau šį kartą, regis, Apple dar pasinaudojo Akamai paslaugomis.

Naujai pristatyti produktai – iPod Touch su Retina ekranu ir vaizdo pokalbiais, iPod Nano su liečiamu ekranėliu (bet be vaizdo kameros), mažulis Shuffle vėl su mygtukais ir AppleTV su filmų bei laidų nuoma – yra šaunūs, tačiau stebint renginį man į galvą lindo visai kitos mintys, ypač dalyje, kurioje buvo pristatoma nauja iTunes versija ir AppleTV.

Klausydamas pagalvojau, kaip skambėtų Apple vadovo kalba, jei ji būtų skirta visiems technikos vartotojams, o ne „autorizuotai“ 160 milijonų auditorijai 23 šalyse. AppleTV ir iTunes išvis nereikėtų pristatyti, dalį apie Apple parduotuves metam lauk, apie socialinį tinklą Ping iOS sistemose nebeužsimenam – lieka tik grotuvėlių pristatymas. Užtenka ir to, tačiau reikia pripažinti, kad kaulas, numestas likusiai 6 milijardų žmonių auditorijai yra gerokai apgraužtas.

Apgraužtas jis yra turinio teisių valdytojų valia. Įrašų industrija neleidžia prekiauti dainomis visame pasaulyje, todėl ir iTunes muzikos parduotuvė veikia tik keliose šalyse. Holivudas neleidžia nuomoti filmų ar serialų, todėl iTunes, Netflix ar AppleTV yra bevertės likusiame pasaulyje.

Bet ar mums ne tas pats? Ten, kur Holivudas, įrašų industrija ar knygų leidėjai nenori legaliai parduoti savo produktų, rinką prisotina ir persotina piratai. Nesileidžiant į naujas diskusijas apie piratavimo pliusus ir minusus, pakanka sutarti, kad tai yra neišvengiama – „gera vieta tuščia nebūna“.

Tačiau kuo dažniau technologijų firmos ima sieti savo produktus su turiniu juose, tuo dažniau patys produktai ir programos jiems tampa priklausomos nuo turinio teisių apribojimų. Jei tarkime, Apple nuspręs, kad iTunes 10 yra nereikalinga tiems, kas negali pasinaudoti iTunes muzikos parduotuve ir glaudžiai su ja susijusiu muzikos socialiniu tinklu Ping, tai kaip bus – liksim su iTunes 9? Ar bus išleista kokia nors apdrožta „iTunes 10 Lame Edition“? Ką vaizduos reklaminiai AppleTV plakatai Lietuvoje? Žiūrėkit YouTube?

Beje, tai galioja ne vien Apple. Su ta pačia problema susiduria visos technologijų firmos, kurios bando pasaulinei rinkai pasiūlyti glaudžiai su turiniu integruotus produktus. Manote, Google TV bus vienoda visame pasaulyje? Deja, ne. Android Market aiškiai parodė, kad geografinė diskriminacija Google pasaulyje yra ne mažiau gaji nei Apple.

Ir nors, kaip minėjau, tokie apribojimai yra turinio valdytojų valia, Apple, Google, Sony ir kitos produktų gamintojos taip pat yra kaltos. iBooks negalima pirkti knygų, bet Amazon Kindle galima. Vadinasi, vis dėlto yra būdų išsukti leidėjams rankas, a? iTunes negalima pirkti muzikos, tačiau yra daugybė interneto parduotuvių, kur galima. Žodžiu, Apple, Google ir kiti tiesiog nepakankamai stengiasi. Nepakankamai stengiasi ir Europos Komisija – telefono kroviklių suvienodinimas yra graži iniciatyva, tačiau tai yra nulis, palyginus su vienodomis kūrinių įsigijimo sąlygomis ir teisėmis visoje Europoje. Juo labiau, kad produktai Europoje yra brangesni, nei JAV. Kas išmėš šituos Augėjo tvartus?

Na, bet grįžkime prie Apple produktų. Trumpas įspūdis keliais sakiniais:

iPod Shuffle – turėjo mygtukus, po to neturėjo, dabar vėl turi. Simpatiškas grotuvėlis, bet nelabai įdomus.

iPod Nano – Shuffle kvadratu. Liečiamas ekranėlis, didesnė talpa. Šis jau yra labai modernus. Patiko pokštas, kad galima prisisegti prie apyrankės kaip laikrodį. Jei bus daugiau įvairių programų (ne tik Nike+), tai ilgai nepraras žavesio.

iPod Touch – iPhone 4 be telefono. Brangus, bet neabejotinai geidžiamiausias iš visų iPod grotuvų. Nežinau, ar paplis vaizdo pokalbiai, bet vertas dėmesio vien dėl žaidimų ir ekrano. Beje, iPod Touch yra įdomus „evakuacijos“ kelias: jei kas nutars, kad iPhone nebeįdomu, bet norės toliau naudotis įsigytomis programomis, tai Touch grotuvas yra geras variantas (arba iPad, žinoma).

iTunes 10 – kadangi muzikos prekyba neveikia, neveiks ir Ping tinklas. Nedidelis praradimas, bet būtų buvę įdomu išbandyti. Gauname tik atnaujintą piktogramą (haha!) ir albumų viršelius dainų sąraše. Jei gauname apskritai…

AppleTV – neįdomu. Jei turinio teisių valdytojai turėtų smegenų, pasinaudotų tokio tipo produktais legalizuodami bent dalį turinio rinkos pasaulyje. Dabar gi konkurentų torrentams horizonte nesimato.

Omnitel ką tik atsiuntė pranešimą spaudai, kuriame giria mus, kad per metus nupirkome bent dešimt kartų daugiau išmaniųjų telefonų nei per metus prieš tai. Šiuo metu firmos parduodami išmanieji telefonai sudaro 50% – sakyčiau, netikėtai daug. Tą patį sako ir Omnitel: pasak IDC ir Gartner išmaniųjų telefonų dalies vidurkis Europoje yra 28%, o pasaulyje – 19%.

Per tą patį laikotarpį operatoriaus tinklais perduota 1,07 petabaito (1,07 mlrd. megabaitų) duomenų. Prieš metus šis skaičius buvo 0,73 PB. (Pastaba sau – jau reikia pasidomėti, kaip trumpinamas eksabaitas…)

Pokyčiai jaučiasi ir be statistikos – pakanka pasidairyti gatvėje ar kavinėse, kokiais aparatais naudojasi žmonės. Šiandien nebent planšetiniai kompiuteriai dar atrodo neįprastai, bet kitais metais ir vedžiojimas pirštu po didelį ekraną, matyt, jau bus įprastas vaizdas.

Padidėjo ir technikos gamintojų dėmesys žiniasklaidai. Neseniai gavau HTC kvietimą į Londoną susipažinti su naujais firmos produktais ir planais ateičiai. Rugsėjo viduryje turėsiu, ką papasakoti.

Nors kartais pasigyrimai mobiliojo ryšio skvarba, šviesolaidžio plėtra ar – dabar – išmaniųjų kiekiu atrodo nerimtai, tačiau kiekvienas toks dalykas, man regis, po truputėlį gerina visos šalies IQ. O kai nuskamba užsienyje – padeda ir mūsų reputacijai.

Šiemet tvirtai apsiprendžiau: sukursiu kurortinį romaną. Ar aš prastesnis už kitus? Ir televizorių moku žiūrėt, ir krautuvėj nepasiklystu…

…Ji sėdėjo parke ant suolo ir skaitė knygą.

– Jūs sėdite ant suolo? – paklausiau.

– Taip, – atsakė.

Pokalbis mezgėsi, nes pradėjau teisingai. Bet kas toliau? Filmuose tuoj būna kažkoks nuotykis, dar labiau suartinantis porą. O šita ponia ramiai sau sklaido knygą…

Apsidairiau – aplinkui nesimatė nei gangsterių, nei vampyrų, nei vilkolakių…

Entuziazmas nuslūgo, pasitikėjimas savimi smuko. Laimė, prisiminiau dar vieną svarbų klausimą:

– Ar jūs turite ką nors?

Dabar ji užvertė knygą ir įdėmiai nužvelgė mane.

– Piniginės nesinešioju.

– O mano santykiai su žmona – puikūs! – neištvėriau nepasigyręs.

Ji dar įdėmiau pažvelgė. Pasijutau tvirčiau, tad laukdamas įvykio – širdim jaučiau, kad kažkas būtinai nutiks! – leidau sau ir niekus tauzyt: atseit orai gražūs, jūra šilta…

Ji ūmai pakilo: grįšianti į sanatoriją.

Lyg ir viskas aišku. Tai – kvietimas. Bet kažko lyg ir trūksta…

Ūmai akies krašteliu pastebėjau mūsų link sėlinantį vampyrą. Pakirto kojas…

– Ar viskas gerai?

Aš pramerkiau akis. Ponia laikė mane už rankos…

O vampyras jau čia pat – juk būtent prie šito suoliuko po maudynių ir buvom sutarę susitikt su žmona…

Ką turėjau daryt? Apglėbt tą moterį ir laukti, kas bus? Bet tiktai filmuose būna gerai. Ten vampyrai greičiau juokingi, nei baisūs.

O jei vienam žengti pirmyn? Mano skaitytoja pamatys, kad aš nebijau nė tų!.. Gal dar labiau mane gerbs? Rytoj vėl čia ateis, vildamasi, kad aš galbūt gyvas…

Atsidusau ir žengiau pasitikti lemties.

Senos gudrybės

Sykį įkritau į šulinį. Suėję kaimynai kalbėjosi:

– Šiais laikais retai kas beįkrenta.

– Todėl, kad visi vandenį iš čiaupo geria. O kai kurie – įsivaizduok! – net iš butelio.

– Ne dėl to! Tiesiog nebėr mados į šulinį krist.

– Žmonės pasileidę. Jiems tik mados galvoj.

– O vis dėlto būtų įdomu, jei žmogus į butelį įkristų. Šuliny aš ne ką įmatau…

– Gal reiktų ištraukt? Jei musė įkrenta į lėkštę, visados ištraukiu.

– Tai musė!.. Einam televizoriaus žiūrėt. Gal parodys kokį žmogų šuliny. – Man labiau patinka žmogus ant stogo. Arba, kai gatvėj partrenkia. Arba savaime užsiliepsnojantys…

Aš pagaliau išpučiau burbulus ir surikau:

– Mane filmuoja slapta kamera!

Kaimynai sujudo, sukruto. Vienas tuoj strykt į šulinį.

– Kitas! – riktelėjau.

Pliumptelėjo ir kitas.

Pasilypėjau jiems ant pečių ir šiaip taip išsikeberiojau į paviršių.

Nueidamas galvojau, kad mūsų žmonės iš esmės – geri. Tik reikia mokėt tą gerumą pažadint.

Neįmanomi projektai

Girdėjau, rengiama televizijos laida, kur žmogus visiškai atsiskleis ir bus savimi.

Iš pradžių pamaniau: tai nesąmonė!

Bet kai ilgiau galvojau… O kodėl ne?

Jei ten bus dyka plynė, aptverta spygliuota viela, jei aplinkui lakstys šunys ir stovės sargybiniai su kulkosvaidžiais…

Tokiom sąlygom žmogui galima leisti ir atsiskleist, ir savimi pabūt.

Bet žiūrovui tai nieko įdomaus.

Galimi kiti variantai. Vyras gali atsiskleisti net savo bute, jei mažamečiai bus išgabenti į saugią vietą, o žmona pasirašys: „Dėl mano mirties prašau nieko nekaltint…”

Žmogus gali skleistis ir visoj Lietuvoj. Bet tada ir pasirašyti turėtų visi gyventojai.

Vargu ar tai įmanoma. Žmonės nori gerų laidų, bet kai reikia pasiaukot…

Lietuviški tipai

Nuo stogo nukrito žmogus… Apkrausčiau kišenes – nieko!

Geri žmonės retai krenta. Kyla dar rečiau – juk net menkas vėjelis gali nupūst.

O va blogi tvirtai stovi ant žemės. Kai pakyla – dar tvirčiau sėdi. Jei blogas nukristų – jo kišenėse pluoštus rastum… Tik anys nekrenta man po kojom – krenta į specialiai jiems paruoštas minkštas vietas.

Aš pats esu geras, bet norėčiau būt blogas. Deja, vien norų negana. Reikia mokytis, praktikuotis. Ir tai dar kažin… O kitiems nė mokytis nereik. Talentai!

Nors būti geram – gėda, blogieji mėgsta apsimesti gerais. Kai esi stiprus, ko nepavaidint silpno! Tai net smagu. Šitaip jie privilioja būrius naivių geruolių – ir staiga kyšteli savo tikrąjį snukį. Naivuoliams – ašaros, stipruoliams – juokas.

Ir man patiktų šitaip žaist. Tačiau rinkimų kampanija – sudėtingas žaidimas.

Manoma, kad gerųjų yra dauguma. Gerieji pradeda, bet blogieji laimi. Taip ir turi būt! Jei laimėtų gerieji, viskas čia būtų dar blogiau.

Bet gerieji dar niekad niekur nelaimėjo. O jei atrodo, kad taip yra nutikę, reiškia, blogieji buvo itin gerai užsimaskavę.

Apie lovą ir Lietuvą

Esu lovoholikas – daug laiko praleidžiu lovoj, man patinka gulėt.

Matyt, toks mano pašaukimas. Bet kas mane pašaukė? Gal pati lova?

Būna, kad pašaukia Tėvynė. Bet Tėvynė niekad nepašaukia nei į lovą, nei kitur, kur gerai. Tėvynė gali pašaukt tik į kovą. Net prie darbo nebešaukia. O būdavo… Keičias Tėvynės būdas.

Aišku, kad Tėvynė nemyli žmogaus. Bet negali pasakyt, kad jai nusispjaut į žmogų. Žmogaus ji tiesiog nemato. Tėvynė akla, kurčia ir net liežuvio nebeapverčia. Kurčnebylės vardu byloja kažkokie tipai. O ką ji pati mąsto – nežinia.

Tėvynei paskirta globa, tačiau pinigėlius globėjai sau susižeria. Nenuostabu, kad Tėvynės būklė negerėja.

Tėvynei būtų geriau kokioj prieglaudoj prie bažnyčios, vienuolyno… Girdėt, rusai sutiktų priglobt…

Tik va globėjai – nei patys rūpinasi, nei kitiems leidžia.

Pilietinė pedofilija

Jūs sakot: mes neturim teisės skolų naštą savo vaikams užkraut.

O aš sakau: turite jūs visokiausių teisių. O ir be teisių dar kiek pakraunat!

Ir ko čia taip susirūpinot tais vaikais? Ar tai lepios šiltnamių gėlės? Maži, žiaurūs savanaudžiai, iš kurių išsivystys dideli, tokie, kaip jūs. O tada jau puikiausiai patys savimi pasirūpins.

Vis kartojat: mūsų vaikai gyvens geriau už mus. Aišku, kad gyvens! Jūs ir patys gyvenat šimtąsyk geriau už mus. O jeigu jūsų vaikai dar antra tiek…

Verčiau linkėtumėt vaikams gyventi blogiau – gal geresni būtų. Jūs gi nuo gero gyvenimo visai iškvaišot – burbulus ėmėt pūst…

Vaikai, kaip ir šunys, jau dabar turi daugiau teisių. Įkyriam, nuolat litų kaulijančiam suskiui net per snukį dorai užvažiuot negali. Gerai, kad nors nereikia su kraitele sekiot ir jo išėdas, išmatas rankiot. Bet taip yra tik todėl, kad gavęs pinigų vaikas nori būti kuo toliau nuo tėvų.

Atsikvošėkit! Mažiems vaikams jūs esat kiaulė taupyklė. O paaugusiems – baidyklė. Jūsų pilyse vaikai norės gyvent be vaiduoklių.

Tegu tie niekšeliai nors skolų naštą pavalkioja. Negi jiems tik lėbaut, mašinikėm lakstyt ir dar riebesnius burbulus pūtinėt?

O jūs vis tą patį: kiek gražaus jaunimo! Kokia šviesi ateitis!..

Andai ir jūs pats kažkada kažkam atrodėt šviesi ateitis. O kas belikę?

Bet gali būti, kad jūs tikrai mylit vaikus. Jeigu net plėšrūnes barakudas mylite…

Gal ir Lietuvą mylite! Stovite nusmukusiais reitingais ir įkalbinėjate…

Ir ta leidžiasi vedama… O iš ko rinktis? Niekada čia nebuvo iš ko… Kad svilinant saulei apsikaustę sunkiais šarvais eitų muštis… Kad lėktų į tolybes sūriu vandeniu žirgus girdyt…

Kur daugiau tokių durnių rasi?..

Tyrimai prie jūros

– Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, – parodžiau. – Niekas čia nesikeičia…

– Pasikeis, – atsakė prociesorius Bumblauckis. – Baltijos jūrą privatizuoja „Vilniaus vandenys”. Mėnesinis mokestis – šimtas penkiasdešimt. Parai – dešimt.

– O jeigu aš noriu trumpam įbrist? Ir tiktai iki pusės?

– Myžt į jūrą bus draudžiama.

– Žmonės niekados su tuom nesusitaikys! – sušukau. – Strasbūrą pasieksim.

Pasipiktinęs nuspyriau bangą ir apžvelgiau kitas neteisybes.

– Vyras, norėdamas, kad moteris juo susidomėtų, privalo atsiskleist. O va moteriai gana tik drabužius praskleist. Aš kreipsiuos…

– Tu kitąsyk su žmona atvažiuok, – patarė prociesorius. – Galėsit šaškėm žaist.

– Kad nėr čia kur su žmona važinėt! Visur užkimšta… O išsinuomojęs vietinę – ir kopose gali pastatyt.

– Tie dalykai jau apmokestinti, – pranešė prociesorius. – Pamatys tave su svetima – šimtas. Pakliūsi antrąsyk – du… O už piktybinius pažeidimus gali net moterį konfiskuot.

– O jeigu ji užrašyta kito asmens pavarde?

– Bauda ir anam – už aplaidumą. Sugriežtintos Lyčių eismo taisyklės. Vasarom čia tiek avarijų.

– Tai gal ir teises reiks laikyt?

– Aišku, reiks, – patvirtino prociesorius. – Lyčių eismas sudėtingesnis nei kelių… Vyriški modeliai paprasti: keletas arklio jėgų, dūmtraukis, stumtraukis… Todėl net naktį sprogę, rytą vėl eina. Bet moteriški… Štai, sakytum, niekai – modeliui lengvai stukteltas bamperis… O rimti gedimai gali pasireikšti net širdies srity… Ne specialistui sunku suvokt, kas ten ne taip… Todėl pradedančiam nuotykių ieškotojui bus ant užpakalio priklijuotas žalias lapas.

Net jūra lengviau atsiduso.

– Jei žmona būtų moteris, tai nebūtų žmona, – apibendrino prociesorius.

„Reiks pasakyti saviškei, – užsirašiau. – O tai įsivaizduoja kažin ką…”

Bet štai įžengėm miestan, ir prociesoriaus žvilgsnis galėjo dar plačiau aprėpt.

– Visados malonu regėt lietuvius prie cepelinų, – pasidžiaugė. – Reiškia, mūsų sielos vis dar veržias aukštyn.

Smulkmena… O kažkaip šviesiau tapo.

JAV ir daugelyje Europos šalių knygų sensacija tapusi pirmoji Stiego Larssono “Millennium” trilogijos dalis “Mergina su drakono tatuiruote” (”The Girl with the Dragon Tattoo”) virto intriguojančiu kino režisieriaus Nielso Ardeno Oplevo trileriu, kurį dabar rodo ir Lietuvos kino teatrai.

Nuo šiandien, jei viskas veiks taip, kaip turėtų, nežinau.lt komentavimui bus reikalinga Facebook paskyra. Ankstesni komentarai niekur nedings, tačiau nauji bus priimami tik su Facebook ID. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl taip padariau, kuo tai yra gerai ir kuo blogai.

Kodėl?

Jei skaitote nežinau.lt ne tik RSS skaityklėje ar savo pašto dėžutėje, bet ir svetainėje, tikriausiai pastebėjote, kad dalis komentarų pastaruoju metu labai primena „portalų standartą“ – gaižūs, pikti, dažnai nepagrįsti ir kuo toliau, tuo mažiau pagarbūs kitiems skaitytojams ir autoriui. Šie dalykai užkrečiami – vos pasirodo vienas toks, iš paskos ima rastis vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai bet kokia civilizuota diskusija komentaruose tampa nebeįmanoma. Aš nuomonių nefiltruoju – nepraleidžiu tik tų komentarų, kuriuose naudojami necenzūriniai žodžiai, reklaminės nuorodos, ar tų, kurie labai akivaizdžiai siekia įžeisti diskusijos oponentą. Tačiau netgi po priežiūros, kuri atima nemažai laiko, komentarų turinys labiau primena vienas kito „durninimą“, o ne kultūringą pokalbį straipsnio iškelta tema.

Per beveik keturis tinklaraščio metus mano oda gerokai surambėjo – nelabai reaguoju į pyktį ar užgauliojimus, tačiau yra kitas, daug svarbesnis dalykas – chaosas ir emocijos komentaruose išbaidė tuos, kas anksčiau turėjo ką pasakyti, mokėjo tai pasakyti ir mielai jungdavosi į diskusiją. Jei netingite, galite palyginti įvairių įrašų komentarus prieš tris metus ar du ir dabartinius – pamatysite skirtumą. Gali būti, kad ir dabar jau per vėlu susigrąžinti rimtą komentuojančių ratą, tačiau tikiu, kad tai įmanoma, jei aš labai stengsiuosi.

Nenoriu sulaukti dienos, kai aš pats nenorėsiu skaityti tinklaraščio komentarų, kaip niekad jų neskaitau naujienų svetainėse. Į šį projektą sudėta labai daug mano darbo ir širdies – beveik keturi metai, beveik 8000 įrašų, dešimtys tūkstančių skaitytojų, kuriems, manau, svetainė būtų dar įdomesnė, jei diskusijos jose būtų ne mažiau vertingos už pačius rašinius. O juk taip ir turi būti tikrame tinklaraštyje! Autorius tik pradeda temą, pasiūlo kokią nors idėją, užduoda klausimą ar iškelia problemą – didžioji dalis diskusijos vyksta komentaruose arba kitų tinklaraščių įrašuose, tęsiančiuose temą.

Mąsčiau, ar neverta pradėti registruoti komentarų autorius pačiam, tačiau nusprendžiau, kad nesugebėsiu su tuo susidoroti. Laiko turiu ne tiek jau daug, o darbo, bent jau pirmosiomis dienomis būtų tikrai nemažai. Todėl pasirinkau Facebook komentarų įskiepį.

Facebook ID privalumai

1. Facebook palaipsniui tampa beveik universaliu būdu pateikti tapatybę. Internete daugybė tarnybų naudoja prisijungimą su Facebook arba Google paskyra, nes jas turi praktiškai visi aktyvūs interneto vartotojai.
2. Žmonės turėtų atsakyti už savo mintis savo reputacija. Nors rašinius čia pasirašau pseudonimu, visiškai neslepiu, kas yra vienastoks. Jei rašau kitur, nurodau tikrą pašto adresą ir svetainę. Prisiimu atsakomybę tiek už rimtas, tiek ir už kvailas mintis (kam nepasitaiko?). Žodžio ar sąžinės laisvės tai neriboja. Juo labiau, kad čia ne politinis tinklaraštis ir ne Wikileaks.
3. Skaitantys komentarus turi teisę pasverti autoriaus išmintį. Prisijungęs prie Facebook gali pasižiūrėti, kiek vienas ar kitas žmogus turi kompetencijos kaltinti kitus esant idiotais. Jei jis psichiatras – visko gali būti, jei Pupakėnų pradinės 2c mokinys – galima abejoti…
4. Gerai, kai yra galimybė susisiekti su komentaro autoriumi. Kai pradėjau moderuoti komentarus prieš keletą metų, stengdavausi parašyti kiekvienam skaitytojui, kurio komentaras būdavo atmestas: pranešdavau kodėl ir bandydavau išsiaiškinti, kodėl jis toks parašytas. Kai komentarai pasirašomi išgalvotais, neveikiančiais el. pašto adresais, to negaliu padaryti. Suprantu, kad kai kas gali saugotis brukalo – puiku! Dabar galėsime susisiekti per Facebook be tiesioginio el. pašto, jei jau taip nepasitikite autoriumi.
5. Skaitytojai ne kartą prašė įdėti kokią nors „pritarimo“ sistemą. Dažnai pridėti prie diskusijos neturi ką, tačiau norisi, kad būtų koks nors įvertinimo mygtukas, kad galėtum išreikšti padėką už įdomų rašinį. Su Facebook tokia galimybė yra: nebūtina rašyti komentarą, gali tiesiog paspausti „patinka“.
6. Jei norite, galite komentarą paskelbti ir savo Facebook sraute. Tuomet jums patiems jį bus lengviau surasti, o jūsų draugai galės sekti diskusijas, kuriose dalyvaujate, ir gal būt prisijungs patys. Šis socialinis aspektas man atrodo labai įdomus – nors dar neišbandytas.
7. Autorius mažiau laiko gaiš moderavimui ir daugiau jo skirs rašymui bei atsakymams į komentarus. Kaip minėjau, tikiuosi, kad pavyks palaipsniui sugrąžinti buvusią komentarų kultūrą ir kokybišką jų turinį.

Sistemos trūkumai

1. Ne visi turi Facebook paskyrą. Vieni dar neturi (tuomet nesudėtinga ją gauti), kiti neturi dėl idėjinių sumetimų. Puikiai suprantu. Tokiam atvejui visada yra mano el. pašto adresas (vienastoks@nezinau.lt). Rašykite laiškus. Pasistengsiu atsakyti ir, jums leidus, pats įdėsiu į komentarus. Žinoma, tai nepatogu, tačiau nemanau, kad būtų daug taip komentuojančių.
2. Anonimiškumas (beveik) dings. Blogai? Blogai, bet ne visada vienodai blogai. Peržiūrėdamas komentarus neradau nė vieno, kuris negalėtų būti paskelbtas niekaip kitaip, kaip tik anonimiškai. Valstybės paslapčių čia niekas nerašo. Diskutuojame apie techniką, internetą, ateitį. Dažnai nesutariame, bet nieko potencialiai nepasirašomo čia nebuvo ir dabar nėra. Tiesa, jei pasirašinėdama slapyvardžiais ir išgalvotais el. pašto adresais čia rašė Prezidentė ar Vyriausybės vadovas, tai šiuos komentarus tikrai prarasiu…
3. Komentarų skelbimas tampa išorinės sistemos dalimi. Tai techninis dalykas, tačiau svarbus. Autoriai, kurie pasirenka pačių talpinamą WordPress, paprastai nori, kad visas turinio ūkis būtų jų pačių valdomas. Išorinės sistemos ne visada būna patikimos (anksčiau bandžiau Disqus ir Intense Debate sistemas), tačiau tikiuosi viską sutvarkyti taip, kad komentarai būtų saugomi ir Facebook, ir tinklaraščio archyve.

Ir vis dėlto Facebook prijungiu be didelio džiaugsmo. Daug maloniau būtų tikėti, kad kultūringa diskusija įmanoma be „drausminančių“ priemonių. Tačiau, patikėkite, kitaip negalėjau – kai kurie šiurpūs komentarai tapo cituojami už svetainės ribų kaip bauginantis pavyzdys, o draugai man primygtinai ėmė siūlyti spręsti problemą.

Nemanau, kad tos problemos išsprendžiamos vienu ypu. Galimas dalykas, kad net komentarus su Facebook ID teks šiek tiek prižiūrėti (galimybė yra tiek „blacklist“, tiek ir „whitelist“) – ir socialiniuose tinkluose yra daug virtualių personų, bet bandyti reikia. Kitaip nebėra prasmės rašyti apskritai…

P.S. Jei kartais dieną kitą kas neveiktų, prašau atleisti – vyksta sistemos derinimo darbai.