ANONSAS

PAŽIŪRĖKITE KAIP BUS LINKSMA „Coliukė” – viena iš ankstyvųjų H.Ch. Anderseno  pasakų, pirmakart paskelbta 1835 m. Tai nuotykių, susitikimų išbandymų pasaka. Po nuotykių, įvykių skraiste – garsiajam danų rašytojui artimos, svarbios vertybės: jautrumas,užuojauta, ištvermė, pakanta kitokiam. “Coliukė” – viena  iš nuostabiausiu mažųjų fantastinių būtybių. Likimo verčiama patirti baimę, patyčias, sielvartą, ji vis dėlto nepraranda šviesos ir grožio [...]

Marsiečiai ir venerietės

Tiek vyrai, tiek moterys susiduria su bendravimo problemomis su priešinga lytimi. Spėju ne kartą esate girdėję palyginimus, kad “vyrai kilę iš Marso, o moterys - iš Veneros”. Perskaičiau John Gray (Džono Grėjaus) knygą tokiu pavadinimu. Joje aiškinama, kaip bendravimą, teiginius, prašymus, elgseną interpretuoja vyrai ir moterys. O jie tai daro visiškai skirtingai. Todėl bendraujant iškyla keblumų, [...]

Pasirodė pirmasis „National Geographic Lietuva“ žurnalo numeris

Sezono naujiena

Šį, jau devintą TV sezoną, laidoje, be įprastų, bus ir netikėtų, naujų, ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems patiksiančių rubrikų. Rubrikoje “Mano klasė”- rodomos ne tik pačios šauniausios, įdomiausios, smagiausios, draugiškiausios Šiaulių miesto mokyklų klasės, bet ir lopšelinukų bei darželinukų grupės. Rubrika “Kuo užaugusiam būti” padės išsiaiškinti, kuo įdomios įvairios profesijos ir ar verta rinktis [...]

Marija Vitkutė. Senstantys tėvai – kaip su tuo susitaikyti

Vaikystėje tikriausiai visi mąstėme, kad mūsų tėvai – patys stipriausi, energingiausi – tokie bus visada ir nesikeis. Tėvų senatvė ir ligos – skausminga ir vengiama tema, nes su tėvais siejame gyvenimą, gyvybę. „Mes stengiamės negalvoti apie savo senstančius ir numirsiančius tėvus. Juk tuomet nebeliks tarpininkų tarp mūsų ir mirties - po jų išeisime mes. Todėl išvis nenorime žiūrėti tokių psicho-emocinių poteksčių pusėn”, - teigia amerikietė Pat Sussman, vienos iš socialinės sveikatos organizacijų direktorė.

Susigyventi su mintimi, kad tėvai pasens, reikia pradėti dar tuomet, kai jie pilni jėgų. Atsisakymas permąstyti šią tiesą transformuojasi į negebėjimą priimti kintančio gimdytojų įvaizdžio. Nukaršusių tėvų išvežimas į senelių namus gali kilti dėl nesusitaikymo su pakitusia realybe, kai toks tėvų paveikslas atrodo nebeatlaikytina našta. Susitaikyti su brangių žmonių senėjimu būtina, kaip ir su rudens atėjimu – kasmet, baigiantis vasarai, visa savo esybe norisi atmesti besiartinančią kalendorinę žinią ir pakilti maištui prieš gresiančią tamsą ir atšalimą. Tačiau, priėmus kaitos procesą, ruduo nebeatrodo toks bauginantis – ir saulė rugsėjį dar ilgokai šviečia. O iš rudens perspektyvos ir žiema nebebaisi.

Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, kaip ir kiekvienas sezonas, turi savito žavesio. Žinoma, senatvė visų pirma siejasi su ligomis ir skausmais, su bejėgiškumu ir liūdesiu. Nežinia, ką padovanos likimas brangiausiems žmonėms – ar šviesią ir ramią senatvę, ar sunkią ligą. Nežinia, ką išsitrauksime mes patys gyvenimo loterijoje. Todėl reikalingos pastangos ir supratingumas iš abiejų pusių – iš tos, kuriai nelengva susitaikyti su negailestingu senėjimo procesu, ir iš kitos, kuri turi apsiprasti su tuo, kad tėvai neamžinai bus stiprūs ir pilni jėgų, ir kad galiausiai jie išeis. Senstantys ir nebepajėgiantys savimi pilnai pasirūpinti gimdytojai kelia širdgėlą savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo itin stipriai tėvų globojami. Tokie užaugę vaikai nenori emociškai pripažinti tiesos, net jeigu logiškai ir suvokia tikrąją situaciją - jiems tėvų jėgų silpimas atrodo tarsi apgaulė.

Pradėjus rūpintis senstančiais tėvais, yra natūralu išgyventi emocinius svyravimus: vaikams tenka susigyventi su globėjų, o tėvams – su globojamųjų statusu. Jei silpstantys gimdytojai persikelia gyventi pas vaikus, kurie turi savo nusistovėjusį gyvenimo ritmą, nepatogumų gali kilti ir vienai, ir kitai pusei. Vaikai turi išmokti teikti pagalbą taip, kad tėvai nejaustų iš jų sklindančio apmaudo ar susierzinimo, nes priimti paramą iš vaikų jiems ir taip yra didelė psichologinė trauma, suvokiant, jog tampama apsunkintojais. Senstantiems tėvams globoti reikia daug atsakomybės ir energijos, tad lieka gerokai mažiau laiko savo šeimai ir darbams, kurių nuolat begalės. Yra normalu kartais dėl to jausti bejėgiškumą. Žinoma, niekas nenori pykti ant savo tėvų, ir todėl, kai supykstama, išgyvenamas kaltės jausmas. Jis nesąmoningai gali kilti ir dėl kitos priežasties – jūs galite jausti nusivylimą savimi ir tuo, kad nesate pajėgus išspręsti senstančių tėvų bėdas. Tokioje situacijoje sudėtingą būtį palengvina „pusiau pilnos stiklinės” principo taikymas, stengimasis išlaikyti teigiamą požiūrį, pavyzdžiui: užuot tikėjęsi, kad situacija ypač pagerės, verčiau kiekvieną ramią ir šviesesnę dieną priimkite kaip malonės dovaną.

Gyvenimo saulėlydį pasitinkantiems žmonėms sunku susitaikyti su ribotomis galimybėmis – juk tai, kas anksčiau puikiai sekdavosi, dabar nebe taip gerai ir greitai pavyksta. Daugeliui tiesiog būtina išlaikyti tam tikrą mėgstamą veiklą. Jeigu juos stabdysime, atsižvelgdami į jėgų silpimą, jie gali prarasti ir likusį fizinį bei protinį pajėgumą. O tai gali sukelti visiško bejėgiškumo jausmą ir netgi didelę depresiją patiems senoliams ir aplinkiniams. Todėl, kiek įmanoma, senstantys žmonės turėtų aktyviai dalyvauti šeimos kasdienėje veikloje, prisidėdami tuo, kuo gali. Juk tik būdamas reikalingas ir pajėgus ką nors atlikti žmogus jaučiasi gyvenąs. Pastebėjus, kad tėvai praranda mėgavimąsi gyvenimu, veiklos skonį, reikėtų išmintingai pasiūlyti jiems užsiėmimų ar didesnės atsakomybės. Jeigu fiziškai senolis nebepajėgus daug padėti, jis gali būti vertingas patarėjas šeimos nariams tose srityse, kurias geriausiai išmano, tokiu būdu pritaikydamas savo žinias ir patirtį. Taip išsaugosime ir savo tėvų, ir mūsų pačių gyvenimo kokybę bei padėsime, kiek nuo mūsų priklauso, išlaikyti tėvų orumą – ir seni žmonės, netgi silpniausi, trokšta patys būti atsakingi už savo gyvenimą.

Mirus vienam iš tėvų, kitas gali labai sunkiai išgyventi ilgalaikio partnerio netektį. Sielvarto apimti, žmonės praranda laiko pojūtį, jiems atrodo, kad tas skausmas tęsis amžinai. Bet laikas užgydo žaizdas, ir netgi senatvėje žmogus ilgainiui vėl gali pasijausti laimingas. Neįmanoma pašalinti skausmo, bet dera palaikyti jį išgyvenantį žmogų, nedrausti gedėti, bet kiek įmanoma praleisti kartu daugiau laiko, pasidalijant ir savo išgyvenimais.

Be abejo, galime daug žinoti teoriškai, kaip reikėtų tvarkytis vienokioje ar kitokioje situacijoje, bet emociniams sukrėtimams iš anksto pasirengti neįmanoma. Vienas svarbiausių veiksnių, susijęs su šviesos dovana senatvėje – tikėjimas. Jei atidžiai skaitysime Šventąjį Raštą, įžvelgsime, jog Dievas mato žmonių nerimą dėl senatvės. Jis žino, kad daugeliui sunku su ja susitaikyti, todėl Jo žodis kupinas paguodos. Kalbėkime savo tėvams Evangelijos viltį – kad jie nebijotų ir kad nebijotume mes patys. Senatvė – sunkus išbandymas, ir kartais atrodo, kad tomis kančiomis Dievas tyčiojasi iš žmogaus, kad paminamas žmogaus orumas, kai jis nebegali rūpintis pats savimi. Tačiau taip sutvarkyta sezonų kaita, gyvenimo ratas – ir mūsų brangiausieji, ir mes turėsime sugrįžti į ten, iš kur atėjome. Kiek galime, praleiskime visi kartu daugiau laiko. Santykiai su artimiausiais žmonėmis, iš kurių galime semtis šilumos ir išminties, yra neįkainojami. Kokybiško bendravimo vaisiai nepavaldūs laikui, jie paliks pėdsakų mūsų sieloje iki paskutinės akimirkos, kol iškeliausime patys. Pasistenkime nepasiduoti įtampai, stresams – juk šie pagimdo daugiausia bėdų. Į kasdienius nesklandumus reaguokime, pasitelkdami humorą. Žmonės, mėgstantys juoktis, atrodo gerokai jauniau nei paniurėliai ir pulsuoja gyvybe. Tuomet ir sveikata geresnė, ir gyvenimo ruduo labiau saulėtas.

 

Bernardinai.lt

Anne Marie Zanzucchi. Nuo kada vaikus vertėtų vestis į bažnyčią?

 Kaip liturginės šventės gali padėti tėvams natūraliai atverti tikėjimo realybę savo vaikams? Kada gi tinkamiausias metas pradėti mažylius vestis į bažnyčią? Apie tai A.M.Zanzucchi įžvalgos iš knygos "Vaikas ir Dievas".

Nuo pat ankstyvos savo vaikų vaikystės stengiausi pasinaudoti liturginių metų švenčių teikiamomis galimybėmis. Taip religinis auklėjimas ir mokymas vyksta visiškai natūraliai ir sutampa su dalyvavimu kitų gyvenime – šeimų, kurias vaikai pažįsta bei pasaulio, supančio juos.

Pavyzdžiui, per Kalėdas vaikams yra įprasta klausinėti apie Jėzaus gimimą. Aš pasakoju jiems apie tai, kai einame atsinešti šiaudų prakartėlei, kurią ruošiame pirmiausia. Prakartėlės rengimas su visais jos liaudiškais aspektais ir naujais elementais tampa nuostabiu užsiėmimu. Taip pat Kūčių vakaro atmosfera, kada į ėdžias guldome Kūdikėlį Jėzų, trumpa, bet karšta malda uždegant žvakę, žaidimai prie prakartėlės kitomis dienomis (figūrėlės niekada neužsibūna toje pačioje vietoje – Marija ir Juozapas visą laiką „juda“ tvartelyje) – neabejotinai palieka pėdsaką vaikų protuose ir širdyse.

Taip pat Velykos ir Sekminės bei Marijos šventės gali tapti puikia proga pasakojimams ir pokalbiams. Žinoma, tą visuomet reikia daryti išmintingai, atsižvelgiant į vaikų poreikius bei brandą, kaip ir į jų troškimą klausytis bei sužinoti.

Per liturgines šventes mūsų kasdienybė priartėja prie tos dviejų tūkstantmečių senumo realybės. Ir tai gali tapti vaikų dalyvavimo Bažnyčios liturgijoje pradžia.

Mano patirtį patvirtina ir kitų motinų patyrimai. Štai ką papasakojo viena jų.

Per vienas Kalėdas, kai mano dukrelė buvo dvejų, ji paklausė mane: „Mamyte, kas yra Kalėdos?“ – tikriausiai ji įsiminė šį neįprastą žodį, mūsų ištartą daugelį kartų. „Tai Jėzaus gimimas, – atsakiau aš. – Jėzus yra Dievo sūnus. Dievas mums atsiuntė savo sūnų Jėzų, kadangi mus myli. Jis myli mus, atsiųsdamas savo sūnų, taip pat siųsdamas visus vaikus į įvairias šeimas. Jėzus ir visi vaikai yra meilės vaisiai.“ Pradėdama nuo tokių dalykų, vėliau galėjau savo dukrai papasakoti daugiau apie Dievą ir mūsų santykį su Juo. „Kadangi Dievas yra Meilės šaltinis, visada, kai mes mylime savo tėvelius, broliukus ir sesutes bei kitus žmones, – darome tai, kas yra Dievo Meilė. Mes tampame panašūs į Jį ir surandame savo laimę.“ Pagalvojus, sunku patikėti, kad mano dukrelė galėjo suprasti tokį pokalbį. Tačiau aš prisimenu, kad ji tai labai gerai suvokė, ir vėliau supratau, jog tai jai paliko tikrai gilų įspūdį.

„Kokio amžiaus vaikus yra geriausia pradėti vestis į Bažnyčią?“ – klausia daugelis mamų ir tėčių.

Tai geras klausimas, kurį turėdama omenyje, klausiau daugelio pačių tėvų nuomonės. Taigi remiantis tuo, ką iš jų išgirdau, galima daryti išvadą, kad tokio nustatyto amžiaus nėra. Tai priklauso nuo įvairių dalykų – nuo vaiko būdo, brandumo bei jautrumo, taip pat tam tikrų situacijų, kai tėvai privalo vaikus pasiimti į Bažnyčią, jeigu jie patys ten nori nueiti.

Tačiau visų pirma pakalbėkime apie patį vaiką. Jo pirmieji įspūdžiai yra labai svarbūs. Tarkime, aš savo vaikus į Bažnyčią pradėjau vestis labai anksti, tačiau stengdamasi ten neiti, kai būdavo labai daug žmonių ar sumaišties. Vaikams patikdavo bažnyčia. Galbūt jos didumas ar išblizgintos grindys, kviečiančios pačiužinėti. Galbūt jiems patikdavo šviesos arba žvakės. Kas žino? Galbūt vėliau juos traukė paslaptinga atmosfera ir tyla.

Apskritai, kai mano vaikai buvo maži, aš jiems nieko nesakydavau. Kiek tik įmanoma, leisdavau jiems judėti, dairytis aplinkui. Iki tam tikro momento aš nekreipdavau į juos dėmesio. Vėliau, kai vaikai ėmė pažinti Jėzų, rodydama į Tabernakulį pasakiau jiems: „Ten – Jėzus“. Ir tik tiek. Kiek vėliau mes ėmėme kartu sveikintis su Jėzumi ir kalbėti trumpas maldeles. Ilgą laiką vaikai turėjo įprotį, įeidami į bažnyčią tarti: „Labas, Jėzau“ ir atsisveikinti su juo išeidami.

Tačiau ką daryti su itin gyvybingais ir nenustygstančiais vaikais, kurie bažnyčioje negali ramiai pabūti nė minutės? Iš tikrųjų geriau jų nesivesti į bažnyčią, kai jie dar maži. Beje, mūsų vaikams patinka eiti į bažnyčią su mumis tol, kol mes jų nelaikome ten per ilgai.

Kartą, kai Frenkui buvo maždaug penkeri, man pasirodė, kad jis sėdi klaupte išsiblaškęs. Pasisukau į jį ir tariau: „Sukalbėk „Sveika, Marija“. Jis metė į mane nusivylusį žvilgsnį, ir aš iš karto supratau, kad jį sutrukdžiau. Iš tikrųjų jis nesimeldė taip kaip man norėtųsi, tačiau galbūt vaikas jautė bažnyčios atmosferą kur kas labiau nei aš. Kaip mes galime sužinoti, kas iš tiesų dedasi vaikų viduje?

Kitą kartą aš pastebėjau, kaip Frenkas iš kišenės išsitraukė žaislinį automobiliuką ir ėmė žaisti, stumdydamas jį klauptu aukštyn žemyn. Aš jį subariau ir liepiau sėdėti ramiai, pridurdama: „Ar tu nemyli Jėzaus?“ – „Žinoma, kad myliu Jėzų, tačiau aš negaliu tik sėdėti nieko neveikdamas ir tik galvodamas apie jį visą laiką. Kodėl aš galiu žaisti namuose, o bažnyčioje – ne? Jėzus mane mato namuose taip pat!“

Kokia tai buvo pamoka man! Tačiau vis dėlto bandžiau jam švelniai paaiškinti, kad žaidimas bažnyčioje trukdo kitiems žmonėms, kurie „atėjo trumpam pabūti su Jėzumi“.

Iš A. M. Zanzucchi „My Child and God“ vertė J.Ž.

Bernardinai.lt

Marija Vitkutė. Atleidimo svarba šeimoje

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme. Ir galbūt niekada nesužinojome, jog tas žmogus kovojo su apsisprendimu : atleisti ar ne.

Į įskaudinimus reaguojame skirtingai. Pavyzdžiui, gatvėje ar parduotuvėje kas nors burbteli nemandagią frazę mūsų atžvilgiu, – galbūt akimirksniu įširstame, užsigeisdami kuo skubiau atsakyti tuo pačiu. Tačiau, kol pareiname namo, dažnai pamirštame konfliktą, nes galvojame apie gerokai svarbesnius dalykus nei kokio prašalaičio piktas žodis. Kas kita, kai mus įskaudina artimas, mylimas, brangus žmogus, o jei kartais dar ir tyčia... Tokioje situacijoje delsimas atleisti gali tapti sudėtinga kliūtimi santykiuose ne tik su įskaudinusiu žmogumi, bet ir su visais kitais šeimos nariais, su Dievu ir pačiu savimi.

Sveiki santykiai šeimoje nėra atsitiktinumas, juos reikia ugdyti ir puoselėti. Sugebėjimas atleisti yra būtina sąlyga, be kurios neįmanomas sėkmingas šeimyninis gyvenimas. Atleidimo principo suvokimas padeda objektyviai įvertinti konfliktinę situaciją ir suteikia jėgų įveikti įskaudinimus ir nusivylimus. Atleidimas iš esmės nėra žmogiška savybė, o paties Dievo nekintančios esybės dalis. Jo santykiai su žmonija pagrįsti atleidimu, kitaip negalėtume tikėtis net menkiausios Jo malonės. Evangelijoje Jėzus, Petro paklaustas, kiek kartų reikia atleisti, kur yra riba, nurodo... ribos nebuvimą! Dievas mums kalba, kad nėra tos ribos, kurią peržengęs galėtum lengviau atsikvėpti: štai, išsėmiau atleidimo saiką, nebesu daugiau už tai atsakingas, atleisti jau nebe mano reikalas. Jėzus savo atsakymu Petrui leido suprasti, kad atleisti reikės nuolat, visą gyvenimą, kasdien. Nes ir patys kasdien norime susilaukti gailestingumo ir atleidimo. Kas būtų, jei vieną dieną Dievas pasakytų: „Aš daugiau tau niekada nebeatleisiu?“ Ar galėtumėm, išgirdę tokius žodžius, gyventi toliau? Ar tas neatleidimas nepavirstų tokia našta, kokios jau nebegalėtume pakelti? Žmogui, kuris suvokia savo kaltę, yra būtina patirti atleidimą, kad jis galėtų gyventi toliau, kadangi neatleidimas prislegia. Žinoma, yra daugybė žmonių, kurie, darydami net ir labai piktus darbus, nejaučia jokio kaltės jausmo ir poreikio, kad jiems atleistų. Tokiu atveju atleidimas tarsi tampa vienos pusės „nukentėjusiojo“ sielos būsenos palengvinimu. Yra teisinga protarpiais savęs sąžiningai paklausti: ar tikrai įvykdau tai, apie ką išpažįstu Dievui, kalbėdamas „Tėve mūsų“? Ar tikrai atleidžiu savo kaltininkams? Jei ne, tai ar galiu tikėtis, kad mano kaltės bus atleistos?

Patys savo jėgomis dažnai nepajėgiame nuoširdžiai atleisti, tačiau Dievas yra stiprus mūsų silpnume. Šeimose viešpataujant įsiskaudinimui, širdies kietumui, vaikai nemato veiksmingos Dievo meilės, kuri stipresnė už neapykantą. Tėvai turi taip gyventi, kad nuolat liudytų savo vaikams Dievo malonės jėgą. Tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai, dar prieš prasidedant verbaliniam komunikavimui; tai, ko vaikai išmoksta savo tėvų namuose, nulemia jų ateitį. Yra žinomas posakis: „Šeima, kuri kartu meldžiasi, išlieka kartu“. Jeigu Dievo garbinimas šeimoje yra nuoširdus, visus sunkumus yra lengviau nugalėti iš atleidimo perspektyvos. Kai išmokstame atleisti, galime laisvai ir paprastai bendrauti su mus įžeidusiais žmonėmis. Vaikai mokosi iš tėvų, o tėvai savo ruožtu turi ko pasimokyti iš vaikų. Atkreipkime dėmesį, kaip greitai atleidžia maži vaikai! Jie išsyk pamiršta, kas blogo jiems ką tik buvo nutikę, ir negyvena praeities nuoskaudomis.

Nei mes, nei mūsų tėvai nėra tobuli. Kai užaugame, suvokiame savo tėvų padarytas klaidas, kurios neigiamai veikė mūsų asmenybę ar pasaulėžiūrą. Tačiau neturime kaltinti tėvų dėl savo asmeninių problemų, o ypač, jei suvokiame, kad tėvų ketinimai dažniausiai buvo geri. Savo tėvams turime atleisti visų pirma dėl to, kad mums Viešpats atleidžia. Kaip ir prašome kasdienėj maldoj: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Neatleidimas žlugdo mūsų sugebėjimą juos gerbti, o atleidimas padeda mums išvengti tų pačių, tėvų darytų, klaidų. Vienas keisčiausių paveldėjimo reiškinių yra tas, jog labiausiai nemėgstamos tėvų savybės yra perimamos. Jeigu piktinsimės tėvų klaidomis, būsime pasmerkti jas kartoti. Bet koks neatleidimas skatina sielos sumaištį, ir, tiesiogiai veikdamas mūsų elgesį, sukelia grandininę reakciją. Jeigu neigiamai koncentruojamės ties kieno nors problema, formuojame būtent tokius savo gyvenimo kontūrus. Atleidimas padeda matyti savo tėvus objektyviau ir padaro mus prieinamesnius Dievo malonei.

Atleisti savo tėvams turime ir dėl to, kad mūsų vaikai galėtų saugiai ir sveikai bendrauti su seneliais. Juk seneliams reikia vaikaičių juoko ir žaidimų, o mažiesiems svarbu suvokti senatvės išmintį ir vertę. Tarp senelių ir vaikaičių užsimezga ypatingi ryšiai tik tuomet, jeigu tėvai teisingai įvertina savo praeitį ir nesivadovauja įsižeidimu ir kartėliu.

Tačiau vien žinoti priežastis, dėl ko turėtume atleisti, nepakanka, kad pajėgtume atleisti. Įsiskaudinimas gali prasiskverbti labai giliai. Tad svarbu suvokti, jog atleidimas yra apsisprendimas, ir nėra būtina jausti norą atleisti. Pasitaiko, kad, kai atleidimas labiausiai reikalingas, tą padaryti būna emociškai sunku. Mintyse galime būti įsitikinę, kad atleidome, bet širdis, jeigu joje neįvyko tikrasis atleidimas, po kurio laiko pratrūks ir primins kitam jo padarytą neteisybę. Todėl geriau pripažinti, kad širdis vis dar užnuodyta apmaudu ir nuoskaudomis. Savęs neapgaudinėjimas yra pirmasis žingsnis į apvalymą. O kaip patikrinti, ar iš tikrųjų atleidome? Galbūt širdyje išgyvename ramybę ir palengvėjimą, bet mums vis dar nesinori būti to žmogaus draugijoje? Tuomet reikėtų nenurimti, kol visi šeimos nariai nebus mums brangesni už viską pasaulyje. Jeigu vadovaujamės atsargumu ir esame linkę kai ką verčiau nutylėti, kad vėl kas mūsų neįskaudintų, tai liudija, kad bijome atvirų santykių ir stinga pasitikėjimo. Kai iš tiesų atleidžiame, atsargumas ir baimė nebepajėgia atsilaikyti prieš meilės jėgą ir išmintį, padedančią negundyti savo artimo ten, kur jis yra silpnas. Apsisprendimas atleisti atneša atlygį – emocinį palengvėjimą ir ramybę, pašalina įtampą. Tai reiškia, kad kiti jau neprivalo mums atsiskaitinėti ar aiškintis dėl to, ką padarė.

Be abejo, atleidimas kainuoja. Jėzaus kryžius yra pats ryškiausias atleidimo kainos pavyzdys istorijoje...

Bernardinai.lt

Azijietiškas patiekalas

Iš dalies mano sukurtas patiekalas iš skirtingų azijietiškų ingridientų. Reikės: + vištienos filė + ryžių + kinietiškų salotų + tailandietiško padažo + japoniško sojų padažo + vištienos prieskonių (Santa Maria), baziliko, druskos Supjaustome vištieną mažais kubeliais, sudedame į dubenėlį. Apibarstome vištienos prieskoniais, baziliku ir užpilame sojos padažu. Viską išmaišome ir šitaip truputį pamarinuojame. Tuo tarpu įdedame virti ryžius. Ryžiai verda apie dvidešimt minučių, [...]

Kosminis sapnas

Mano sapnas iš rugsėjo 8-osios į 9-ąją: Erdvėlaivis kyla, žiūriu pro langą kaip tolsta Žemė. Keliaujame keliese į Mėnulį. Tuo pačiu dar beskrendant išleis į atvirą kosmosą. Deja, šitos dalies nepamenu, bet žinau, kad “plaukiojau” atvirame kosmose, net jausmas širdyje atsibudus išliko. Toks geras, toks nerealus, toks nežemiškas ir nepakartojamas. Mėnulyje yra deguonies. Na, nėra, bet aš [...]

Padrikos mintys

Vis rečiau rašau. Tuo metu skaičiau daug įvairiausių straipsnių. Pradedant “apie viską” tinklaraščiais, tęsiant rimtesniais straipsniais apie kosmosą, mokslą, psichologiją, verslą ir baigiant politika. Kartais palygindavau su savo įrašais, pačia įrašų struktūra. Supratau, kad be reikalo stengdavausi rašyti taisyklingai, lyg koks žurnalistas. Nei man sekdavosi, nei naudos iš to yra. Įvairiais mandrais žodžiais perkrauti tekstai vargina. [...]