Anne Marie Zanzucchi. Ar reikalingi religiniame ugdyme religiniai atvaizdai?
Religiniai paveikslai, atvaizdai krikščioniškoje praktikoje, rodos, yra savaime suprantami jos atributai. Tačiau A. M. Zanzucchi savo knygos apie religinį ugdymą šeimoje „Vaikas ir Dievas” tolesniuose puslapiuose gvildena įdomų ir retą klausimą: ar iš tiesų bet koks krikščioniškas menas vaikui yra naudingas ir reikalingas? Ar visuomet jis padeda ugdant pamaldumą ir teisingai suvokti Dievą, kaip transcendentinį asmenį? Ir kodėl kartais religiniai atvaizdai gali vaikui formuoti iškreiptą, ribotą tikėjimą?
Kartą žvelgdama į XVI a. paveikslo, vaizduojančio Dievo Motiną, kopiją, kabančią mūsų miegamajame, savęs paklausiau: „Įdomu, kas dedasi mano sūnaus Maiklo galvoje, kai jis žiūri į šį meno kūrinį?“ Tuo metu berniukas buvo trejų. Ir tada aš suvokiau, kad tokie atvaizdai, kuriuos mes, suaugusieji, mėgstame ir kartais manome, jog jie padeda mūsų maldingumui, vaikams gana dažnai neturi jokio poveikio, netgi jei tai ir meno kūriniai. Anaiptol aš tuo nenoriu teigti, kad vaikams apskritai nereikia religinio meno. Tačiau jo kūriniai privalo būti gražūs, paprasti ir atitinkantys vaiko amžių. Madona su kūdikiu – deramas to pavyzdys. Žinoma, iš pradžių vaikas nesupras, kas tai yra iš tiesų. Pirmiausia jam tai – tik motina su mažyliu, tokiu kaip jis pats. O besišypsančio angelo veidas virš lopšio galbūt perteiks ramybės ir saugumo jausmą.
Tačiau, mano nuomone, vis dėlto tokie paveikslai ir atvaizdai gali turėti ir neigiamą ar netgi žalingą poveikį vaikų tikėjimui ateityje tuomet, jei mes demonstruojame savo „atsidavimą“ šiems objektams. Pavyzdžiui, jeigu visada meldžiamės tik prieš tam tikrą paveikslą, vaikai gali imti sieti maldą vien su šiuo kūriniu.
Vienas tėvas man pasakojo: „Visuomet stengiausi būti budrus, kad savo mažiems vaikams neperteikčiau populiaraus Dievo Tėvo paveikslo, vaizduojančio jį kaip didingą senolį su barzda. Būdami suaugę vaikai turės daug vargo, bandydami atsikratyti šio įvaizdžio, o jų mąstymas apie Dievą liks ribotas. Manau, jog bus daug geriau, jei vaikams neapibrėšime Dievo idėjos specifiniais bruožais ir kontūrais, ribojančiais vaiko mintis apie Jį ir užgniaužiančiais mažylio dvasinę intuiciją.“
Negaliu nesutikti su tokia išmintinga ir tvirtai pagrįsta nuomone. Iš tiesų yra gerai tiek kiek įmanoma suteikti galimybę vaikui pagal jo paties gebėjimus „nujausti“ transcendentinio Dievo paslaptį.
Tačiau yra sakančių, kad jeigu mes vaikui nerodysime Dievą vaizduojančių paveikslų, jis nesugebės Dievo suvokti kaip asmens. Vaikas įgis miglotą Jo idėją. Esą vaikui bus sunku tikėti realybe, kuri nėra prieinama jo juslėms. Ir tai nėra klaidinga.
Tačiau vaikui faktas, kad jo tėvai – kuriais jis labiausiai pasitiki ir kurie niekuomet jo neapgautų – kalbasi su „kažkuo“, dažnai yra pakankamas suvokti, jog jie kalba su gyvu ir tikru asmeniu. Dažnai yra tekę išgirsti vaikus, jaunesnius nei ketverių, sakančius: „Tu negali matyti Dievo, bet Jis čia yra.“ Tačiau jie niekada nėra man pasakę: „Aš Jo nematau, todėl jo čia nėra.“ Taip galbūt kalbėtų vaikai, gyvenantys materialistinėje, pagoniškoje aplinkoje.
Aš esu įsitikinusi, jog vaikams reikia religinių atvaizdų, ypač, kai jie truputį paauga. Kalbant apie Mozę ir Jokūbą, pasakojant apie Jėzaus gyvenimą, yra svarbu iliustruoti tai, ką mes sakome ir pasitelkiant vaizdus bei figūras tai įtvirtinti vaikų atmintyje.
„Kai dar buvau visai mažas, – pasakojo mano vyras, – krikštamotė man padovanojo knygą apie Jėzaus gimimą. Lig šiol puikiai prisimenu visus šios knygelės puslapius – spalvas, nuotaiką, kuri apimdavo, kai ją atsiversdavau ir imdavau sklaidyti. Taip pat prisimenu ir kitas iliustruotas knygas iš Šventosios Istorijos, populiarias tuo metu. Lig šiol galiu įsivaizduoti Mozę, Gideoną ir kitas didingas figūras.“
Tai įspūdžiai, kurie išlieka visam gyvenimui.
O kai vaikai yra itin susidomėję tam tikra knygos vieta, jie labai atidžiai tyrinėja paveikslėlius. Jie nori surasti visus elementus, kurie pasakojime jiems paliko įspūdį.
Savo namuose mes turėjome Fra Angelico reprodukciją „Pabėgimas į Egiptą“. Jau buvau savo sūnui Frensiui, kuriam tuomet buvo ketveri, pasakojusi šį Jėzaus gyvenimo epizodą. Kartą, kai berniukas piešė, pastebėjau, kad jis dažnai žvilgčioja į šį paveikslą. Staiga vaikas atsistojo, priėjo prie paveikslo ir ėmė atidžiai jį tyrinėti. Netrukus su palengvėjimo šypsena sūnus man tarė: „Žinojau, kad šv. Juozapas negalėjo būti piktas. Jis tik buvo rimtas ir susirūpinęs, kadangi jiems reikėjo ilgai keliauti.“
Tačiau mums, tėvams, nelengva parinkti atitinkamus paveikslus, knygas, iliustracijas, kurios būtų gražios, gyvos, išraiškingos, turtingos detalių. Tiesą sakant, dažnai mes to negalime rasti. Tai, kas siūloma, dažniausiai yra perdėtai sentimentalu, pernelyg „dievobaiminga” ir nerealu. Vis dėlto, perėmę paprastumo iš vaikų, galėtume rasti tai, kas labiau tinka jiems, o ne mūsų, suaugusiųjų, skoniui.
Bet kuriuo atveju, atrodo, labiau nei bet kada tėvai turėtų vadovautis savo sveiku protu ir nuojauta. Tik jie instinktyviai jaučia, ko labiausiai reikia jų vaikams. Tačiau noriu pabrėžti, kad vaikams – nesvarbu kokio jie amžiaus – visada turėtų būti padedama pažvelgti už materialių dalykų, idant jie suvoktų transcendenciją.
Atvaizdai yra priemonės priartinti Dievą ir priartėti prie Jo. Tačiau jie neturėtų tapti savitiksliai ir užtemdyti dieviškus dalykus.
